Pasifloras

Pasiflorą pirmieji atrado ispanų misionieriai Pietų Amerikoje XVII amžiuje. Jie nupiešė neįprastą augalą ir kruopščiai jį aprašė. Neįprasti pasiflorų žiedai patraukė katalikų bažnyčios dėmesį – žiedo sandara jiems pasirodė panaši į Kristaus erškėčių vainiką. Taip kilo augalo pavadinimas – pasifloras (Passiflora) – kančios žiedas, Kristaus kančios žiedas.

Pasifloros klasifikaciją 1745 m. sudarė Karlas Linėjus – tuo metu buvo žinomos 22 rūšys. Šiandien jų suskaičiuojama daugiau kaip 400. Pasiflorinių šeimą sudaro daugiausia tropikų bei subtropikų augalai. Tai krūmokšniai, lianos ir žolės, rečiau – medžiai, kurie paplitę Pietų Amerikoje, Afrikoje, Australijoje, Pietryčių Azijoje ir Madagaskare.

Galbūt pasiflorų yra ir daugiau, nes niekas tiksliai jų nesuskaičiavo – Amazonės džiunglės vis dar neištirtos. Europoje nėra net tolimių pasiflorų giminaičių, todėl iki Amerikos atradimo europiečiai apie jas nieko nebuvo girdėję. Tropikų miškuose pasifloros – ne gležni augalėliai, bet tvirtos sumedėjusios lianos. Nukarusios nuo medžių jos sudaro nepraeinamus tankumynus.

Visos pasifloros labai gražios. Gerose sąlygose auga greitai, ūseliais kabinasi už atramos ir ropščiasi į viršų. Lapai stambūs, karpyti į 3-5 dalis, kai kurių rūšių augalų – sveiki, o kitų – su ryškiu spalvingu pakraščiu. Vaisius – sultinga uoga, rečiau sausa dėžutė su daug sėklų. Apie 60 rūšių pasiflorų vaisiai valgomi, kai kurių rūšių – labai skanūs ir stambūs, todėl jos specialiai auginamos plantacijose.

Valgomosios pasifloros minkštimas sultingas ir kvapnus. Jo dedama į desertus – ledus, putėsius, kremus, nes nudažo geltonai oranžine spalva ir suteikia savotišką, lengvai atpažįstamą skonį. Iš minkštimo gaminamos sultys, įvairūs gėrimai, želė, verdamas džemas. Iš sėklų spaudžiamas aliejus. O stambialapės pasifloros lapai tokie dideli, kad po jais galima pasislėpti nuo saulės.

Labiausiai paplitusi melsvoji pasiflora (Passiflora caerulea), kilusi iš Pietų Argentinos aukštikalnių. Tai labai atspari pasiflora, ištveria -6°C šaltį. Lapai 5 skiaučių, tamsiai žali su rausvu atspalviu, žiedai 7-9 cm skersmens žalsvai melsvi ar violetiniai. Vaisiai ryškiai oranžiniai, vištos kiaušinio dydžio, beskoniai. Paprastai nedera, nes yra kryžmadulkės – reikia keleto augalų, ir vabzdžių (arba teptuko), kad jas apdulkintų, bet pasitaiko ir savidulkių. Gamtoje šį augalą apdulkina didelės vietinės bitės ir kolibriai. Teko matyti ir mūsų bites, besisukiojančias apie pasifloras, vasarojančias lauke.

Birželio pradžioje pasifloras galima pasodinti lauke, į derlingą purią žemę. Būtinai pavėsyje, tinka po medžiu. Jeigu vieta patiks, per vasarą paaugs apie 3-4 metrus, pradės krūmytis. Labai svarbus reguliarus laistymas. Labai lietingą arba labai sausą vasarą lauke augančios pasifloros nepražysta, skursta. Melsvosios pasifloros nebijo mažų šalnų, todėl jas galima iškasti ir vėlai rudenį. Tačiau atšalus orams jos užmiega „žiemos miegu“ ir paskui neauga net keletą mėnesių. Jeigu norite, kad augalas toliau augtų ir žydėtų, nereikėtų laukti vėlyvo rudens ir persodinti atgal į vazoną rugsėjo mėn., kai orai dar šilti. Orams pamažu pradėjus vėsti, pernešama į kambarį.

Lauke palikta ir storai mulčiuota pasiflora praeitą žiemą išgyveno (bet ji buvo neįprastai šilta). Stiebai sunyko, bet vėlų pavasarį iš šaknų ataugo nauji. Nuo lietaus saugojo trikampis stogelis.

Visus metus šiltuose namuose auginamos melsvosios pasifloros žydi beveik be pertraukos. Jeigu žiemą kambaryje šalta ir tamsu, jos nustoja augti ir nežydi. Tuomet svarbu neperlaistyti. Kai kurie augintojai netgi rekomenduoja leisti joms keletą mėnesių pailsėti (laikoma 10-15°C šilumoje ir beveik nelaistoma), kad būtų sveikos ir vėliau gausiai žydėtų. Tačiau dauguma šaltinių teigia, kad melsvosios pasifloros neturi ramybės periodo – tai reiškia, kad poilsis joms nebūtinas. Taisyklė paprasta – jeigu žiemą laikoma šiltai, laistoma saikingai, jeigu vėsiai – beveik nelaistoma (tik tiek, kad žemė neperdžiūtų).

Pasifloros ypač nemėgsta šaltos palangės ir skersvėjų, taip pat sauso oro. Tuomet jas labai puola voratinklinės erkutės. Namuose laikoma ant pietrytinės ar pietvakarinės palangės. Tai trumpaamžiai augalai, po 3-5 metų ima skursti, išretėja, žydi prastai. Tuomet juos reikėtų pakeisti naujais augalais.

Melioninė pasiflora (Passiflora quadrangularis) žiedai labai įspūdingi. Jie stambūs, raudonai violetiniai. Gerose sąlygose (pvz. šiltame žiemos sode) ši pasiflora auga labai greitai. Jai patinka šiluma ir drėgnas oras. Namuose ant palangės dažniausiai skursta, neblogai jaučiasi tik šviesioje vonioje. Labai bijo net menkiausio šaltuko ir skersvėjų. Vaisiai stambūs, dar vadinami grenadilomis.

Valgomoji pasiflora / Kvapioji pasiflora (Passiflora edulis) kilusi iš Brazilijos. Šis augalas labai vertingas, auginamas plantacijose dėl didelių skanių vaisių, vadinamų marakujomis. Ūgliai per vasarą gali ištįsti iki 5-8 m. Lapai triskilčiais, matiniai. Dažniausiai auginamos dviejų atmainų valgomosios pasifloros geltonais ir raudonai violetiniais vaisiais. Žiedai 6-8 cm skersmens, šviesiai violetiniai, bekvapiai. Nenuostabu, juk šios pasifloros savidulkės, vabzdžių joms nereikia.

Gerose sąlygose žydi ir dera kambaryje, bet negausiai, vienas augalas subrandina 1-3 vaisius. Vaisiai sunoksta per 3 mėn., prinokę įgauna būdingą spalvą. Jų viduje daug smulkių kietų sėklyčių – ne visiems užtenka kantrybės jas išrinkti. Nenuostabu, kad dažniausiai iš marakujų spaudžiamos sultys.

Valgomosios pasifloros vaisių galima nusipirkti parduotuvėse ir pabandyti sudaiginti. Minkštimas atsargiai nuplaunamas, sėklos nusausinamos ir išdėliojamos ant drėgno substrato. Jų negalima užberti žeme, nes tamsoje nedygsta. Nupurškiama vandeniu, uždengiama polietilenu ir laikoma šiltai. Jeigu sėklų nusipirkote sėklų parduotuvėje ar atsisiuntėte iš užsienio, prieš sėją pamirkykite.

Raudonžiedė pasiflora (Passiflora incarnata) šiltnamyje ar žiemos sode, kur daug erdvės, šilta ir drėgna, gali užaugti iki 9 m ilgio. Jos lapai triskilčiai, žiedai pavieniai, 7-9 cm skersmens. Žiedai rausvi ar melsvi, kvepia alyvomis. Augalas kryžmadulkis. Šios rūšies augalai gražūs, kvapnūs, veda skanius vaisius ir yra vaistingi (raudonžiedžių pasiflorų preparatais gydomos širdies ir kraujagyslių ligos). Vaisiai žali, vidutinės slyvos dydžio, su plona ir minkšta odele. Skoniu panašūs į ananasus, turi labai daug vitamino C. Prinokę nukrenta. Deja, juose tiek daug didelių sėklų, kad minkštimo lieka mažai. Užsienyje iš jų spaudžia sultis arba verda uogienes. Dauginama sėklomis, auginiais ir šakniastiebio gabalėliais. Sėjinukai labai skiriasi nuo motininio augalo.

Dvokiančioji pasiflora (Passiflora foetida) nėra labai populiari, nors taip pavadintos visai nepelnytai. Nemalonus kvapas pasklinda tik tuomet, kai lapas ar stiebas sutraiškomas, sutrinamas. Beje, stiebai yra švelniai gelsvai pūkuoti. Augalas savidulkis, vaisiai ryškiai oranžiniai, nors smulkūs, bet valgomi ir skanūs. Žiedeliai smulkučiai (iki 3 cm skersmens), balti su rausvai geltonu viduriuku, švelniai ir maloniai kvepia – juos mielai lanko bitės. Geriausiai auga ir dera tik tuomet, kai dieną visus metus laikosi apie 28-30°C, o naktį – 20°C šilumos.