Čiužutė

Dirvinė čiužutė (Thlaspi arvense L.) — bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos piktžolė, paplitusi visoje Lietuvoje. Tai vienmetė, 15-20 cm aukščio, gelsvai žalia žolė. Jos stiebas status, briaunuotas ir šakotas, lapai ištisiniai, stambiai dantyti, apatiniai susiaurėję į lapkotį, viršutiniai — bekočiai. Žiedai dvilyčiai, smulkūs, balti, susitelkę žiedynuose. Žydi balandžio — liepos mėn. Vaisiai — suplotos ankštarėlės, panašios į smulkias monetas, todėl liaudyje čiužutė kartais vadinama pinigėliais. Ankštarėlėse būna po 5-7 juodai rudas sėklas, o visas augalas jų subrandina net iki 2 tūkstančių.

Čiužutė auga laukuose, daržuose, pakelėse, šiukšlynuose, dažniausiai tai dirbamų laukų piktžolė, todėl nėra mėgstama. Bet išrovę neskubėkite išmesti, nes čiužutėse yra daug askorbino rūgšties (lapuose randama iki 470, sėklose — iki 440, šaknyse — iki 317 mg%), eterinio garstyčių aliejaus, mineralinių medžiagų, o sėklose — apie 28% maistui tinkamo aliejaus.

Maistui vartojami jauni lapai ir sėklos, kurios renkamos visai sunokusios. Gerai išdžiovintos sėklos sandariuose induose kaip prieskonis tinka vartoti keletą metų. Jos aštroko skonio ir česnakų aromato, todėl gali pakeisti česnakus. Čiužutės sėklų dedama į dešras, skilandžius ir kitus mėsos patiekalus. Jauni lapai tinka salotoms, sriuboms, padažams gaminti ir savo kaloringumu prilygsta kopūstams.

Vaistams žydėjimo metu renkama čiužutės žolė. Iš jos gaminami preparatai turi kraują stabdančių, šlapimą ir prakaitą varančių, atsikosėjimą lengvinančių, baktericidinių, priešuždegiminių ir žaizdas gydančių savybių.
Liaudies medicinoje čiužutės sėklų tyrele tepamos žaizdos ir nudegimai, o žolės antpilas geriamas sergant kai kuriomis skrandžio ligomis, mažakraujyste, pervargus, gydant nuo impotencijos.