Matiola (gėlė)

Leukonijos arba matiolos (mattiola) priklauso bastutinių (Brassicaceae) šeimai.

Prieš gerą šimtmetį matiola žydėjo visuose Pietų ir Vidurio Europos darželiuose. Tai buvo pačios mylimiausios ir perkamiausios gėlės – didmiesčių apylinkės garsėjo savo sodininkais, kurie augindavo ir pražydindavo leukonijas visus metus, net žiemą. Leukonijos buvo labai populiarios dėl savo puikaus aromato ir ryškių žiedų. Jų pundelius pirkdavo tiek aukštuomenės poniutės, tiek paprastų amatininkų žmonos. Žiemą, kai žiedai būdavo brangūs, leukonijos puošdavo tik turtingųjų namus. Deja, po karo leukonijos į daržus nesugrįžo. Tik močiutės vis sėdavo jas, prisimindamos senus laikus. Naujos mados, naujos gėlės ir nauji kvapai nustūmė matiolas užmarštin.

Leukonijų genčiai priklauso daugiau kaip 50 rūšių augalų, kurie savaime auga Vidurio Europoje, Viduržemio jūros pakrantės šalyse, taip pat kai kuriuose Azijos ir Afrikos rajonuose. Tai vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai augalai. Stiebai statūs, šakoti, 20-80 cm aukščio. Lapai pailgi, lanceto formos, paprasti arba karpyti. Žiedeliai rausvi, balti, alyviniai arba nešvariai geltoni, sutelkti į šluotelės formos žiedynus.

Dviragė matiola (Matthiola bicornis (Sibth. et Smith) DC.) kilusios iš Graikijos ir Mažosios Azijos. Tai vienmetis augalas tankiu, truputį išsidraikiusiu 40-50 cm aukščio keru. Žiedeliai smulkūs, žalsvai lelijiniai, puriuose žiedynuose, Juos sunku pastebėti, nes keras labai tankus ir žiedai bei lapai susimaišo. Žiedai labai stipriai ir maloniai kvepia, ypač vakare ir naktį. Labai tinka mišrioms kompozicijoms su kitomis balkono gėlėmis. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio.

Dabar gėlynuose dažniausiai auginamos dviragės ir pilkosios leukonijos. Dviragės sodinamos į balkonų lovelius ir kabančius krepšelius – jų žiedeliai kvapnūs, smulkūs, lapukai plonyčiai, o keras tankus. Pilkosios leukonijos labai tinka klasikiniams taisyklingiems gėlynams su neaukštais apvadais. Liaudiškai leukonijos vadinama naktinyčia, naktinuke.

Pilkoji matiola (Matthiola incana (L.) R.Br.) kilusios iš Viduržemio jūros pakrančių ir Kanarų salų. Tai vienmetis žolinis augalas 20-80 cm aukščio stiebu, kuris kartais sumedėja. Lapai siauri, žiedai paprasti arba pilnaviduriai, įvairių spalvų ir atspalvių, labai kvapnūs, sutelkti po 10-60 į purius arba tankius įvairaus ilgio šluotelės formos žiedynus. Vieną paprastą leukonijų žiedelį sudaro 4 vainiklapiai ir jis žydi 4-5 dienas, pilnavidurį žiedą sudaro iki 70 vainiklapių ir žydi jis net 20 dienų. Žydi gausiai nuo birželio iki stiprių rudens šalnų, o pietuose – ir žiemą.

Kai kuriose šalyse jos, kaip senovėje, visus metus auginamos ir pražydinamos šiltnamiuose. Pagal žydėjimo laiką pilkosios leukonijos skirstomos į rudenines (var. autumnalis), žiemines (var. hibema) ir vasarines (var. annua). Rudeninės leukonijos sėjamos kovo – balandžio mėn. ir pražysta vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje. Žieminės leukonijos sėjamos birželio – liepos mėn. ir pražysta kitų metų ankstyvą pavasarį. Dažniausiai auginamos šiltnamiuose.

Lauko gėlynuose auginamos vasarinės leukonijos, kurias paprasta sėti ir prižiūrėti. Šiuo metu žinoma apie 600 vasarinių pilkųjų leukonijų kultivarų įvairios formos ir dydžio žiedais, įvairaus aukščio, žydėjimo laiko ir žiedų spalvos. Ypač vertinamos gėlės su pilnaviduriais žiedais, bet jie niekada nesubrandina sėklų. Net pasėjus parduotuvėje pirktų sėklų, tik pusė augalų suformuoja pilnavidurius žiedus. Iš geriausių ir gryniausių veislių sėklos užaugs 70-90 proc. pilnavidurių leukonijų.

Pagal aukštį leukonijos skirstomos į žemas – 15-30 cm, vidutines – 30-50 cm, ir aukštas – 50-70 cm.
Šioms gėlėms reikia saulės ir geros priežiūros. Dirvai nereiklios, jeigu ji derlinga ir puri, bet nepakenčia stovinčio vandens. Sausu oru būtina laistyti. Geriausiai jaučiasi, kai oras aplink kerą drėgnas. Nemėgsta šviežių organinių trąšų, geriau tręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis arba įterpti gerai perpuvusį mėšlą iš rudens. Leukonijos labai jautrios įvairiems puviniams, todėl jas geriau sodinti atskirai nuo giminingų gėlių ir labai nesugrūsti. Netinka lysvės, kur augo kopūstai ar kiti kryžmažiedžių šeimos augalai. Leukonijas puola ir visi kopūstų kenkėjai.

Kad pražystų birželį, sėjama kovo viduryje į dėžutes su komposto ir smėlio mišiniu (3:1). Laikoma šiltai. Kai pasirodo daigeliai, temperatūra sumažinama iki 8-12°C, dėžutės pastatomos arčiau lango arba pakabinamos lempos. Po 10-12 dienų daigai išpikiuojami į vazonėlius (velėninės, lapinės žemės ir smėlio mišinį 2:2:1) ir netrukus išnešami į šilnamį. Prigiję daigai nebijo temperatūros svyravimų ir trumpai šgyvena 5°C šilumoje. Į lysvę persodinami po visų šalnų arba anksčiau, bet šaltomis naktimis kruopščiai pridengiami agroplėvele. Sodinama kas 20-25 cm. Kad leukonijos žydėtų visą vasarą, sėjama iš naujo kas 10-15 dienų.

Leukonijos – labai keistos ir net unikalios gėlės. Nepaisant to, kad visi pilnavidurių žiedų kuokeliai ir piestelės pavirtusios vainiklapiais ir sėklų nesubrandina, dauginama tik sėklomis. Jos renkamos nuo augalų paprastais žiedais. Rezultatas visuomet toks pats – kai kurie sėjinukai bus paprasti, kai kurie… pilnaviduriai! Pastebėta, kad prastai išsivystę augalai su trumpais ir bukais, prie stiebo tampriai prispaustais žiedais subrandina daugiau pilnavidurių augalų sėklų. Dar įdomiau, kad daugelio naujausių veislių leukonijų sėjinukai skiriasi jau skilčialapių fazėje – juos iš karto galima sugrupuoti į pilnavidurius ir paprastus. Šių veislių leukonijos sėjamos ir laikomos 12-15°C šilumoje, o kai pasirodo daigai, temperatūra sumažinama iki 6-8°C. Pilnavidurių leukonijų skilčialapiai stambesni, blyškiai žali. Augalų paprastais žiedais lapai ryškiai žali.

Lekonijos labai puikiai kvepia, ypač vakare. Seniau jas sodindavo prie pavėsinių, suolelių ar verandų, kur vakare susirinkdavo pailsėti šeima. Labai gerai auga vazonuose. Nuskinti žiedai vandenyje nevysta 10 dienų.