Paprastoji Eglė

Eglę pažintume daugelis, bet patikėti tuo, kad Lietuvoje natūraliai auga tik viena jos rūšis  – nelengva. Juk miške jos visos atrodo tokios skirtingos. Vienos aukštos ir vešlios, tuo tarpu kitos nedidelės ir retu vainiku, o šakos išsidėstę įvairiausiai. Kaip ten bebūtų, eglėmis ir jų žaluma galime džiaugtis visus metus. O kalendoriniams metams artėjant į pabaigą šis medis tampa tikru viduržiemio simboliu.

Šis visžalis medis visokeriopai naudingas. Eglės mediena naudinga statybai, iš jos liaudies medicina gamina vaistinguosius preparatus.

Sinonimai

Liaudis paprastąją eglę dar vadino: karlauka.

Morfologija

Paprastoji eglė – 30-50 m. aukščio medis. Laja kūgiška. Jei medis auga atviroje vietoje, šakos siekia žemę.

Šaknų sistema dažniausiai paviršinė. Palankiomis augimo sąlygomis vystosi ir liemeninė šaknis.

Spygliai 10-25 mm ilgio. Augantys pavėsyje – suploti, tuo tarpu augantys atokaitoje – keturbriauniai.

Vyriškieji kankorėžiai geltoni, žydėdami būna cilindriškos formos, iš apačios apgaubti šviesiai žaliais žvyneliais.

Moteriškieji kankorėžiai tamsiai raudonos arba žalios spalvos, cilindriškos formos. Žydi gegužės mėn.

Kankorėžiams subrendus jie 10-16 cm ilgio, 3-4 cm skersmens. Nokdami būna žalios ar tamsiai purpurinės spalvos. Prinokę paruduoja. Prinoksta spalio mėn. Sėklas barsto sausio mėnesį.

Sėklos kiaušiniškos formos, nusmailėjančiu galu, 4-5 mm ilgio, su 12-15 mm ilgio, šviesiai rudu sparneliu. 1000 sveria 5-8 g. , jų daigumas – 70-80%, daigios išlieka  iki 5 metų.

Augimas ir branda. Eglės sulaukusios 80-100 metų amžiaus laikomos tinkamos kirtimui. Vidutiniškai gyvena 250-300 metų. Kai kurios išgyvena iki 400-500 metų. Derėti pradeda sulaukusios 20-30 metų. Geras derlius kartojasi kas 3-4 metai.

Jauni medeliai apšąla nuo pavasarinių šalnų. Didelės šalnos kenkia ir brandiems medžiams.

Vaistinės savybės

Liaudies medicinoje naudojami eglių spygliai, sakai, bei pumpurai. Jaunų šakelių bei spyglių nuoviras padės palengvinti atsikosėjimą  Tai malonaus skonio arbata su lengvu sakų prieskoniu. Visos augalo dalys pasižymi anti bakterinėmis  silpnai skausmą malšinančiomis savybėmis. Iš sakų ruošiamos priemonės pūliniams, votims gydyti.

Rinkimas ir laikymas

Ilgesniam laikymui dažniausiai renkami eglių spygliai, kurie tiesiog nubarstomi nuo eglišakių kirtavietėse žiemą. Jaunos šakų viršūnėlės skinamos pavasarį, o pumpurai – vasarą. Nuo jaunų nukirstų eglių lupama žievė.

Paplitimas Lietuvoje

Žinoma, kad eglynai sudaro apie 20% Lietuvos medynų. Aptinkama ir gana brandžių medžių, kurių kamieno skersmuo viršija 1 m.

Kiti panaudojimo būdai

Iš eglių sakų gaminamas terpentinas, mediena plačiai naudojama statyboje. Iš rinktinės eglės medienos gaminami muzikos instrumentai.

Kulinarijoje naudojami spygliai, jaunos eglių viršūnės, pumpurai ir žievės apatinė dalis. Kaip prieskonis dažniausiai naudojamas mėsos patiekalams pagardinti. Žievės apatinė dalis naudojama padažams kaip tirštiklis.

Kankorėžiai naudojami audiniams dažyti šviesiai ruda spalva.

Subrendę kankorėžiai dekoratyvūs, naudojami įvairioms kompozicijoms, namų papuošimui.

Dekoratyvinės veislės

Išvesta gausybė dekoratyvinių eglės veislių, kurios varijuoja nuo itin nedidelių, svyrančių (“Inversa“), palei žeme besidriekiančių (“Procumbens“, “Reflexa“), piramidiškos išvaizdos (“Cranstonii“), pasipuošiančių baltos spalvos jaunais ūgliais (“Finedonensis“) ir įvairių kitų.

Lietuvoje augančios formos

Lietuvoje natūraliai augančios ir auginamos eglės skirstomos į dar smulkesnes formas pagal:

• Kankorėžių spalvą
• Sėklinius žvynelius
• Spyglių spalvą
• Svyruoklines formas
• Ekologines formas

Tautosaka

Eglė dažnai minima liaudies pasakose, dainose. Tamsiuose eglynuose gyvena įvairios mitologinės miško būtybės, raganos.