Žydrės

Šie mažyčiai augalėliai auga beveik kiekviename gėlyne. Jie priklauso lelijinių (Liliaceae) šeimai, savaime paplitę Europos, Šiaurės Amerikos, Mažosios ir Vidurinės Azijos stepėse, kalnų šlaituose, alpinėse pievose. Lietuvoje nuo seno auginamos smulkiažiedė žydrė (Muscari botryoides), armėninė žydrė (Muscari armeniacum), kekinė žydrė (Muscari racemosum) žydrės ir dar kelios į jas panašios. Jos skiriasi tik žiedelių atspalviu, jų skaičiumi, žiedyno ilgiu.

​Be įprastų akiai violetinių, yra ir baltažiedė žydrė (Muscari botryoides ‘Alba’, Muscari Argaei ‘Album’), o taip pat mutantų su pakitusios formos žiedais. Neseniai gėlynuose pasirodė ir labai graži stamboka hibridinė žydrė ‘Vallerie Finnis‘ (kartais vadinama ‘Baby’s Breath’ vardu) švelniai melsvais žiedais.

Lietuvoje plačiai auginama armeninė žydrė ‘Blue Spike‘ stambiais kūgio formos žiedynais. Vėsesnį pavasarį ji žydi labai ilgai, net ir peržydėjusi dar ilgai būna graži. Sėklų nemezga. Neseniai pasirodžiusi ‘Fantasy Creation‘ išsiskiria tankesniais žalesniais žiedynais, neaugina daug smulkių vaikučių, kas būdinga žydrėms. Armeninės žydrės ‘Saffier‘ žiedai panašūs į karoliukus, nes niekada neatsiveria. Augalas sterilus, nemezga sėklų, labai ilgai žydi.

Kartais dėl savo keistos išvaizdos ar augimo ypatumų kai kurios žydrės vadinamos netikromis (Pseudomuscari). Pavyzdžiui, ‘Dark Eyes‘ (žiedai labai tamsiai mėlyni), ‘Sky Blue‘ (dangiškai žydri) bei ‘White Beauty‘ (balti, vėliau parausta). Tai stambokos, ilgakotės žydrės, labai tinka puokštelėms.

Nors ši trijulė platinama jau 30 metų, botanikai vis dar ginčijasi dėl jų kilmės – kai kurie mano, jog tai visai nauja žydrių rūšis.

Neįprasta ir Kaukaze auganti blyškioji žydrė (Muscari pallens). Ji žema, vėlyvoka, labai keisto atspalvio žiedais (pasitaiko balsvų, kreminių, žalsvų, melsvų). Lietuvoje auginama kolekcijose, nes yra nevisli, dauginama sėklomis. Nedidukė Pseudomuscari azurea dar keistesnė ir labiau primena miniatiūrinį hiacintą. Ryškiai sodriai žydri žiedynai pasirodo tiesiai iš juodos žemės, kai tirpsta sniegas, ypač jeigu pavasaris saulėtas. Žiedeliai plačiai atsivėrę, panašūs į varpelius. Auginama ir baltažiedė šios netikrosios žydrės forma.

Vasaros pradžioje pražysta kitos neįprastos žydrės – muskarimijos. Panašios į žydres ir joms artimos, bet žiedeliai pailgi, ištįsę ir dar keistesnių atspalvių negu belevalijos (vienoje varpoje gali būti kelių skirtingų atspalvių žiedai). Nesunkiai auginamos (persodinant būtina išsaugoti mėsingas šaknis), bet kartais kaprizingos. Pražysta tik saulėje ir tik karštomis vasaromis – apniukusiais metais jų žiedų nesitikėkite!

Panašiai elgiasi ir leopoldijos (Leopoldia). Joms taip pat reikia šilčiausios, nuo vėjų apsaugotos ir saulės kepinamos vietos. Nors žiemos šalčių svogūnėliai nebijo, jų žiedpumpuriams formuotis reikia šilumos. Nuo žydrių leopoldijas labai nesunku atskirti pagal svogūnėlių spalvą – jų dengiamieji lukštai rausvoki. O štai su pavadinimais — tikra painiava, kai kurie augintojai jas laiko paprastomis žydrėmis, kiti – netikrosiomis, treti sutinka, kad leopoldijas būtina išskirti į savarankišką gentį.

Žydrėms labai artima belevalijų (Bellevalia) gentis. Išoriškai augalai panašūs, tačiau nuo žydrių skirasi žiedų forma. Belevalijų žiedai primena kampuotus varpelius, plačiai prasiveria, dažniausiai žydrėms nebūdingų atspalvių (gelsvai žalsvi, mėlynai rudi, labai tamsiai violetiniai). Gamtoje belevalijos auga gerokai sunkesniuose dirvožemiuose negu žydrės, todėl gėlynuose visuomet gerai jaučiasi.

Dažniausiai gėlininkai augina tankiažiedę belevaliją (žiedai labai tamsiai violetiniai), rečiau balsvai violetinę romėniškąją (Bellevalia romana). Abidvi rūšys stambios, gausiai žydi. Nors romėniškoji belevalija vegetatyviai beveik nesidaugina, ją visai nesunku padauginti sėklomis, neretai ir pati pasisėja. Nepaprastai graži arkinė belevalija (Bellevalia forniculata) su ryškiais, žydrai mėlynais žiedais — pas mus ji dar retai auginama.

Nenustebkite, jeigu literatūroje tą patį augalą sutiksite skirtingais vardais.