Vaismedžių sodinimas

Vaismedžius sodinukus geriausia pirkti Valstybės institucijų kontroliuojamuose medelynuose. Jie turi kokybę patvirtinantį augalo pasą.

Parduodami vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukai turi būti sveiki, neapdžiūvę ir neapšalę. Visi vaismedžiai privalo turėti aiškią viršūnę. Prie viršūnės palikti stačiai augantys ūgliai konkurentai turi būti pašalinti. Vienmečiai sodinukai gali būti nešakoti, o dvimečiai privalo turėti ne mažiau kaip 4 šakas, ne trumpesnes kaip 20-30 cm. Jos turi augti beveik horizontaliai ir proporcingai aplink kamieną. Šoninių šakų storis neturi viršyti pusės kamieno skersmens prie atsišakojimo vietos. Šakos negali būti įlūžusios, nebent patys galiukai, kurie bus trumpinami pasodinus. Kokybiški sodinukai privalo turėti gerai išsivysčiusias šaknis. Sveikų šaknų žievė nesunkiai atsiskiria nuo medienos, jų vidus yra baltas, nesudžiūvęs. Nupirktus sodinukus reikia tinkamai supakuoti. Geriausia jų šaknis sudrėkinti ir įkišti į plastikinį maišą. Jeigu parvežti sodinukai iškart nesodinami, juos reikia prikasti. Prieš sodinant, šaknis rekomenduojama pamirkyti molio ir karvių mėšlo tyrėje. Ši priemonė atgaivina šaknis, sodinukai geriau prigyja.

Pavasarį vaismedžiai sodinami kuo anksčiau, geriausia prieš išsprogstant pumpurams, į pradžiūvusią dirvą. Prieš sodinant, dirva supurenama. Jeigu dirbamas per šlapias dirvožemis, sugadinama jo struktūra, o supuolusiame dirvožemyje vaismedžiai prastai auga. Greičiausiai pradžiūva lengvos dirvos. Jose kartais kartais galima sodinti kovo pabaigoje. Sunkesniuose, vėliau džiūnančiuose dirvožemiuose dažniausiai sodinama nuo balandžio antrosios pusės.

Paruoštame sklype pirmiausia sužymimos eilės ir vaismedžių sodinimo vietos. Jeigu sklypas su didesniu nuolydžiu, eiles geriau išdėstyti nuolydžio kryptimi. Lygioje vietoje eilės išdėstomos šiaurės-pietų kryptimi. Taip pasodintų vaismedžių vainikus geriausiai apšviečia saulė.

Jeigu sodinate į suartą ir sukultivuotą lauką, duobės kasamos tokio dydžio, kad tilptų sodinukų šaknys. Duobės dugne supilamas nedidelis kauburėlis. Viduryje įstatomas sodinukas. Jo šaknys turi būti išskleistos link duobės kraštų, nesusisukusios ir neužsirietusios. Jeigu duobė per maža, ją būtina padidinti. Kai netelpa pavienės ilgos šaknys, jas galima patrumpinti. Prilaikant sodinuką, šaknys užpilamos žeme. Sodinuką reikia keletą kartų šiek tiek kilstelėti, kad pribyrėtų žemių po šaknimis ir tarp jų. Žemė aplink vaismedį švelniai sumindoma.

Kai augančiame sode atsodiname pavienius vaismedžius, reikia iš anksto paruošti jiems skirtą vietą. Tuomet sodinimo duobės kasamos didesnės (40-60 cm gylio, 80-100 cm skersmens).

Svarbu vaismedžius pasodinti tinkamu gyliu. Pastaruoju metu dažniausiai sodinamos obelys su vegetatyviniais poskiepiais. Juo daugiau poskiepio lieka virš žemės, tuo ryškesnis jo poveikis. Būna atvejų, kai palikti daug poskiepio virš žemės negalima. Įskiepytus į nepakankamai ištvermingus M.9 poskiepius (ir į jo klonus) vaismedžius reikia sodinti giliau. Poskiepio virš žemės neturėtų likti daugiau kaip 5-10 cm. Dar giliau sodinami vaismedžiai su P 22 poskiepiais, tuomet virš žemės paliekama tik apie 5 cm poskiepio. Pastebėta, kad sekliau pasodintų vaismedžių su P22 poskiepiais vaisiai susmulkėja, vaismedžiai per menkai auga.

Negalima vaismedžių sodinti per giliai. Jeigu skiepijimo vieta atsiduria po žeme, įskiepis gali išauginti savas šaknis. Tuomet vaismedžiai ims vešliau augti, mažiau derės. Nelygu poskiepis, jo virš žemės paprastai paliekama 5-20 cm. Jei sodinami sodinukai su tarpininkais, apatinė skiepijimo vieta (poskiepio ir tarpininko sandūra) turi atsidurti po žeme. Vaismedžiai su sėkliniais poskiepiais sodinami tokiu pačiu gyliu, kaip augo medelyne. Slyvas, skiepytas į skėstašakės slyvos sėjinukus, bei vyšnias ir trešnes, skiepytas į kvapiąją vyšnią, reikia sodinti truputį giliau negu skiepijimo vieta. Taip pasodinti medeliai leidžia mažiau poskiepio atžalų. Serbentai ir agrastai sodinami giliau – jų šaknies kaklelis turi būti 6-8 cm po žeme. Tuomet sodinukai iš požeminės stiebo dalies išleidžia papildomas šaknis ir ūglius. Susiformuoja vešlesni krūmeliai, jie būna ilgaamžiškesni, nes išaugina daugiau pakaitinių stiebų. Aviečių šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi ir tik lengvose dirvose galima sodinti apie 5 cm giliau.

Pasodintus vaismedžius ir vaiskrūmius būtina palaistyti. Nelygu dirvos drėgnumas ir sodinimo laikas, vienam vaismedžiui reikia 5-10 l vandens. Laistant sudaromos palankesnės sąlygos vaismedžių šaknims. Gerdamasis į dirvą vanduo prispaudžia dirvožemį prie sodinukų šaknų. Todėl palaistyti reikia net ir tada, kai dirva drėgnoka. Kad vanduo nenutekėtų į šalis, aplink vaismedį iš žemių suformuojama lėkštės formos įduba.

Pasodintus vaismedžius patariama mulčiuoti. Mulčiuota dirva būna geresnės struktūros, lėčiau išgaruoja drėgmė, mažiau dygsta piktžolių. Mulčias saugo rudenį pasodintų vaismedžių šaknis nuo šalčio. Mulčiuojami palaistyti vaismedžiai, mulčias paskleidžiamas lygiai su duobe arba šiek tiek plačiau. Dirva užberiama bent 5-8 cm sluoksniu. Jeigu nėra kuo mulčiuoti, palaistytas plotas užberiamas sausa žeme. Rudenį pasodintų vaismedžių pomedžius galima mulčiuoti vėliau, nes tuo metu dirvos džiūsta lėčiau, augalai neauga, jiems užtenka drėgmės. Galima mulčiuoti ir pašalusią dirvą. Tuomet kartu užpilama ir antžeminė poskiepio dalis. Geriausia mulčiuoti durpėmis, kompostu ar mėšlu, bet tinka ir pjuvenos, medžių drožlės, žievės. Mėšlas turi būti gerai perpuvęs, be piktžolių sėklų. Pjuvenos, medžių drožlės ir žievės yra prastesnis mulčias, nes jas suskaidyti mikroorganizmams reikia daug azoto. Irdamos medienos atliekos šiek tiek parūgština dirvą. Dėl to pjuvenos, medžių drožlės ar žievės labiau tinka sunkesnėms ir nerūgščioms dirvoms mulčiuoti.

Pasodinti vaismedžiai genimi ir formuojami. Rudenį įveisti sodai genimi anksti pavasarį, pasodinti pavasarį – tuojau pat. Jeigu pasodinote vienmečius skiepus be vainikėlių, 80-90 cm aukštyje virš pumpuro patrumpinkite viršūnėlę. Kai medelių vainikėlis yra per arti žemės arba jie turi tik 1-2 šakeles, visi šoniniai ūgliai pašalinami, o viršūnėlė nukerpama anksčiau minėtame aukštyje. Sodinukų, kurie turi vainikėlį 60-70 cm aukštyje, genėti nereikia. Pirmajame aukšte medeliams reikia 3-4 šakelių. Kai jų daugiau, perteklių išpjaukite.

Jeigu šoninės šakos auga stačiai į viršų, jas geriau atlenkti horizontaliai ir pririšti virvutėmis prie kamieno apačios arba kuolo. Kai šakos ima augti norima kryptimi, virvutės atrišamos. Šakos ties atsišakojimu neturėtų būti storesnės kaip 40 % liemens storio. Agrastų ir serbentų ūgliai patrumpinami, paliekant virš žemės 2-3 pumpurus. Jeigu ūglių daug, keletą galima palikti netrumpintų.

Sausu oru jaunus medelius reikia palaistyti keletą kartų. Greičiausiai vandens pristinga lengvesnėse dirvose pavasarį pasodinti vaismedžiai. Vienam vaismedžiui palieti reikia apie 10 l vandens.

Jei sodinate žemaūges ar pusiau žemaūges obelaites, reikės ir kuolų joms pririšti. Daugumos žemaūgių vaismedžių šaknys yra netvirtos ir neišlaiko medelių svorio. Pusiau žemaūgių vaismedžių šaknynas tvirtesnis, bet ir juos reikia paremti pirmuosius 3-4 metus, kad lengviau formuotųsi vainikai. Kuolai turėtų būti apie 3 m aukščio, į žemę įkalti iki 0,5 m. Versliniuose soduose kuolai statomi specialia technika. Sodininkams mėgėjams lengviausia kuolus įkalti. Kuolas įkalamas apie 20 cm nuo medelio, geriausiai pietų pusėje. Tuomet jo metamas šešėlis apsaugos jaunų medelių kamienėlius nuo perkaitimo pavasarį.

Jeigu prieš sodo įveisimą žemė tinkamai paruošta, pirmaisiais metais vaismedžiai tręšiami tik azoto trąšomis. Rudenį pasodintus vaismedžius galima tręšti, kai pradeda sprogti pumpurai, pasodintus pavasarį – ne mažiau kaip po mėnesio. Kiekvieno vaismedžio šaknų srityje ant dirvos išberiama apie 30-60 g amonio salietros arba atitinkamas kiekis kitų azoto trąšų (po 10-20 g N vaismedžiui). Lengvesniuose, mažiau humusinguose dirvožemiuose vaismedžius galima tręšti du kartus. Antrą kartą tręšiama praėjus mėnesiui po pirmojo tręšimo, bet ne vėliau kaip iki birželio vidurio. Trąšų normą galima padidinti, kai pomedžiai mulčiuoti pjuvenomis, medžių drožlėmis ar žievėmis.

Vėliau sodas prižiūrimas įprastai – laistoma, tręšiama, saugoma nuo ligų ir kenkėjų. Svarbu, kad sode neželtų piktžolės, nes jos sunaudoja daug drėgmės ir maisto medžiagų. Daugiametės piktžolės išnaikinamos ruošiant dirvą, bet joje lieka daug piktžolių sėklų. Pirmaisiais ir antraisiais metais pomedžiuose dygstančios piktžolės išravimos.