Islandinė kerpena (Cetraria islandica) Parmelinių (Parmeliaceae) šeimos daugiametis augalas. Tai grybo ir dumblių simbiozė. Gniužulas sudarytas iš netaisyklingų, šakotų, plokščių, iki 10 cm ilgio, 0,3-2 cm pločio, blakstienotais kraštais skiaučių. Viršutinė skiaučių pusė žalsvai rusva, vietomis ruda, apatinė – šviesiai pilka su baltomis dėmelėmis, kurios skiaučių pakraščiais susilieja.
Spalva gali keistis priklausomai nuo augimo sąlygų. Plačiųjų skiaučių galuose susidaro lęšiuko formos rudi apoteciai (vaisiakūniai), kuriuose susiformuoja aukšliai.
Paplitimas. Islandinė kerpena auga sausuose pušynuose, durpynuose. Paplitusi Pietryčių Lietuvoje. Islandinė kerpena įtraukta į apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą.
Veikliosios medžiagos. Islandinės kerpenos gniužule yra 60-70% polisacharidų, 3-5% antibiotinių medžiagų – kerpių rūgščių: protolichesterino, paralichesterino, protocetraro, fumaroprotocetraro, cetraro, usnino; 0,5-3% baltymų, 1-2% riebalų, iki 1% vaško, iki 3,6% dervų, 6,8% pigmentų, 0,05% eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų: vario, geležies, kobalto, mangano ir 0,052% jodo, vitaminų: folinės rūgšties, ciankobalamino ir karotino.
Paruošimas. Vaistams per visą vasarą renkamas islandinės kerpenos gniužulas (Lichen islandicus herba). Nuvalius žemes, jis atskiriamas nuo kitų kerpių bei miško paklotės priemaišų ir džiovinamas saulėje. Žaliava laikoma sandariuose induose. Tinka vartoti 2 metus.
Naudojimas. Islandinės kerpenos veikia priešuždegimiškai, laisvina vidurius, varo tulžį. Islandinės kerpenos nuoviras, drebučiai vartojami apetitui žadinti, kvėpavimo takų ligoms, taip pat tuberkuliozei, pūliuojančioms žaizdoms, nudegimams bei kitoms odos ligoms gydyti, nuo viduriavimo ir chroniško vidurių užkietėjimo.
Teksto komentarai