Šio augalo tėvynė – tropiniai ir subtropiniai Kinijos kalnų rajonai, tačiau manoma, kad po pasaulį plačiau paplito iš Japonijos, todėl daugelyje kalbų ir vadinamas japoniškąja bulve arba japoniškuoju artišoku. Mokslinis šio augalo pavadinimas – Ziboldo arba valgomoji notra (Stachys sieboldii Mig.).
Japoniškoji bulvė XIX a. imta auginti JAV, Brazilijoje, Italijoje, Vokietijoje ir net Skandinavijoje. Tokį susidomėjimą lėmė vertingi dietiniai notros šakniagumbiai. Juose susikaupia 14-20 proc. angliavandenių, apie 1,5 proc. baltyminių medžiagų ir tik 0.2 proc. riebalų. Juose nėra krakmolo, tačiau yra nedideli kiekiai įvairiausių mineralinių medžiagų – natrio, kalcio, kalio, mangano, geležies, cinko, vario.
Valgomosios notros – notrelinių (buvo lūpažiedžių) šeimos daugiametis augalas, labai panašus į Lietuvoje savaime augančias pelkines notras (Stachys palustris L.). Nors mūsų klimato sąlygoms jos puikiausiai prisitaikiusios, tačiau dar labai retai auginamos.
Valgomosios notros dažniausiai auginamos kaip vienamečiai augalai. Jų stiebai šakoti, plaukuoti, iki 0.5 m aukščio. Įdomu tai, kad šios notros dauginasi tik vegetatyviai – šakniagumbiais, panašiai kaip bulvės. Jos ir auginamos kaip bulvės.
Lysvę reikia gerai įtręšti perpuvusiu mėšlu arba kompostu (iki 5-6 kg\kvad.m) ir aparti arba perkasti. Šakniagumbiai sodinami į 5-7 cm gylio vagutes (su 40-50 cm tarpueiliais) kas 20-30 cm. Sodinama vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai tik išdžiūsta dirva. Šakniagumbiai užberiami žeme, jeigu sausa – palaistomi. Rudenį rekomenduojama mulčiuoti 3-5 cm durpių sluoksniu.
Notrų daigeliai kalasi labai lėtai ir žemės paviršiuje pasirodo tik 18-20 parą po pasodinimo. Kol augaliukai gležni ir nedidukai, reikia purenti tarpueilius ir naikinti piktžoles. Kai stiebai pradeda šakotis, kereliai pirmą kartą apkaupiami, o prieš žydėjimą – antrą. Derlius kasamas rugsėjo mėn. pabaigoje – spalio mėn. pradžioje. Kereliai iškeliami sodo šakėmis arba kastuvu, nupurtomi ir surenkami šakniagumbiai.
Nors valgomųjų notrų šaknys pasiekia 40 cm gylį, daugiausiai bulvyčių glūdi 10-20 cm gylyje. Šakniagumbiai labai originalios formos, gelsvai perlamutriniai, primena nedidelius topinambus. Stambiausi sveria apie 5-7 gramus, tačiau didžiausią derliaus dalį sudaro 1-3 gramų “riešutėliai”.
Augalas labai nereiklus, gerai ištveria šalčiausias žiemas, gali augti skurdžiame dirvožemyje, bet geriausiai jaučiasi lengvoje, humusingoje ir ne per daug sausoje žemėje. Notra nemėgsta karščio ir saulėkaitos, todėl per didžiuosius karščius rekomenduojama jas užpavėsinti ir palaistyti.
Jeigu rudenį iškasti ir perrinkti šakniagumbiai iš karto nesodinami, tai per žiemą (stambiausi ar vidutiniai) laikomi rūsyje, dėžutėse su smėliu. Geriausiai peržiemoja 0-3°C šilumoje (drėgmė – 80-95 proc.).
Dauginti skirtas notras galima palikti žemėje iki pavasario, paskui iškasti, perrinkti ir vėl pasodinti į rudenį patręštus ir įdirbtus laukelius. Taip yra nušaunami du zuikiai: nereikia sukti galvos, kaip gumbus išlaikyti per žiemą, nereikia mulčiuoti.
Valgomųjų notrų šakniagumbius galima virti, kepti aliejuje kaip bulves, dėti į sriubas, patiekti kaip originalų garnyrą prie mėsos ar žuvies patiekalų, marinuoti arba sūdyti kaip agurkus. Iš džiovintų šakniagumbių gaminami miltai, kurių dedama į pyragų tešlas arba padažus. Švelnūs jaunučiai notrų lapeliai anksti pavasarį tinka į įvairias žalumynų salotas. Šakniagumbių odelė plonytė, jų skusti nebūtina, užtenka gerai nuplauti tekančiu vandeniu. Kad odelė nusiluptų, nuplauti šakniagumbiai sudedami ant rankšluosčio, pabarstomi rupia druska ir lengvai patrinami.
Teksto komentarai