Augalai

Japoniška bulvė (Notra)

Augalas notra (Stachys)

Šio augalo tėvynė – tropiniai ir subtropiniai Kinijos kalnų rajonai, tačiau manoma, kad po pasaulį plačiau paplito iš Japonijos, todėl daugelyje kalbų ir vadinamas japoniškąja bulve arba japoniškuoju artišoku. Mokslinis šio augalo pavadinimas – Ziboldo arba valgomoji notra (Stachys sieboldii Mig.).

Valgomoji notra botanikojeJaponiškoji bulvė XIX a. imta auginti JAV, Brazilijoje, Italijoje, Vokietijoje ir net Skandinavijoje. Tokį susidomėjimą lėmė vertingi dietiniai notros šakniagumbiai. Juose susikaupia 14-20 proc. angliavandenių, apie 1,5 proc. baltyminių medžiagų ir tik 0.2 proc. riebalų. Juose nėra krakmolo, tačiau yra nedideli kiekiai įvairiausių mineralinių medžiagų – natrio, kalcio, kalio, mangano, geležies, cinko, vario.

Valgomosios notros – notrelinių (buvo lūpažiedžių) šeimos daugiametis augalas, labai panašus į Lietuvoje savaime augančias pelkines notras (Stachys palustris L.). Nors mūsų klimato sąlygoms jos puikiausiai prisitaikiusios, tačiau dar labai retai auginamos.

Valgomosios notros dažniausiai auginamos kaip vienamečiai augalai. Jų stiebai šakoti, plaukuoti, iki 0.5 m aukščio. Įdomu tai, kad šios notros dauginasi tik vegetatyviai – šakniagumbiais, panašiai kaip bulvės. Jos ir auginamos kaip bulvės.

Lysvę reikia gerai įtręšti perpuvusiu mėšlu arba kompostu (iki 5-6 kg\kvad.m) ir aparti arba perkasti. Šakniagumbiai sodinami į 5-7 cm gylio vagutes (su 40-50 cm tarpueiliais) kas 20-30 cm. Sodinama vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai tik išdžiūsta dirva. Šakniagumbiai užberiami žeme, jeigu sausa – palaistomi. Rudenį rekomenduojama mulčiuoti 3-5 cm durpių sluoksniu.

Valgomoji notra
Valgomosios notros

Per sezoną tręšiama tris kartus – anksti pavasarį, po žydėjimo ir nuėmus derlių. Pavasarį paberiama azoto trąšų, po žydėjimo ir derliaus nuėmimo – kalio ir fosforo trąšų. Palaistyti (jeigu sausa) užtenka kartą per mėnesį, bet vandens negailėti. Genima kartą kas 5-6 metai, vasarą po žydėjimo arba anksti pavasarį. Išpjaunami silpni, sausi ir seni (senesni kaip 5 m) ūgliai. Po žemais svarainiais priauga daug piktžolių, jas sunku iškrapštyti dėl dygliuotų svarainių šakų. Pravartu svarainius storai mulčiuoti arba pakrūmes užkloti juoda austine plėvele – tai sulaiko piktžoles.

Rūšiniai svarainiai dažniausiai dauginami sėklomis, retos veislės ir hibridai – auginiais ir kero dalimis.
Sėklos daigios 2-3 metai, geriausia sėti šviežias sėklas rudenį tiesiai į dirvą arba į dėžutes (jos per žiemą paliekamos lauke). Jeigu sėjama pavasarį, žiemą 2-3 mėn. sėklos stratifikuojamos drėgname smėlyje 0-30C temperatūroje (tinka apatinė šaldytuvo lentyna).

Auginiai geriausiai įsišaknija vasarą (birželio mėn.), nešildomuose šiltnamiuose. Labai retos ar vertingos veislės įskiepijamos į rūšinį svarainį. Skiepijama pavasarį arba akiuojama ankstyvą rudenį. Poskiepiams taip pat tinka kriaušės, šermukšniai, cidonijos. Ir atvirkščiai, rūšiniai svarainiai naudojami kaip poskiepiai kai kurioms kriaušėms, obelimis, sodiniams šermukšniams. Sode svarainiai dera su žemaūgiais migdolais, lanksvomis, forzitijomis ir magnolijomis.

Notra (valgomos šaknys)
Notra (Japoninė bulvė)

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti

Reklama

Reklama