Paprastasis šermukšnis

Paprastasis šermukšnis (lot. Sorbus) – tai eršketinių (lot. Rosaceae) šeimai priklausančių augalų rūšis. Jie auga pietvakarių Azijoje ir beveik visoje Europoje. Jų paplitimo arealas driekiasi toli į rytus (iki vakarų Sibiro) ir į europos žemyno pietus iki šiaurės Ispanijos, Korsikos, Sicilijos, šiaurės Graikijos ir Bulgarijos. Pietinėje Europos dalyje kai kurių rūšių šermukšnių kartais galima rasti kalnuose. Geriausiai žinoma augalo rūšis yra paprastasis šermukšnis (lot. Sorbus aucuparia).

Šie nereiklūs augalai gausiai auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, pelkėse ir sausuose akmenuotuose šlaituose. Jie greitai savaime užpildo laisvesnes augavietes, kirtavietes ir miško pakraščius.

Augalo aprašymas

Šermukšniai gamtoje sutinkami kaip vasarą žaliuojantys krūmai ir žemaūgiai medžiai, kurių aukštis dažnesniais atvejais gali siekti apie 15 metrų, tačiau laisvai stovintys medžiai kurių nedengia konkuruojančių rūšių šešėlis, užauga iki 25–30 metrų. Subrendusio šermukšnių medžio amžius paprastai pasiekia 80 metų, tačiau kartais (daugiausia kalnuose) jie gyvena iki 120 metų. Per pirmuosius 20 metų medžiai ir krūmai auga gana greitai, tada augimas sustoja.

Šermukšniai turi gana ploną kamieną, su ovaliu arba apvaliu, netaisyklingos formos (šiek tiek išsidraikiusiu) vainiku. Jaunesnio augalo žievė lygi, blizganti. Turi gelsvą ar žalsvą atspalvį. Su amžiumi žievė tampa pilkos matinės arba rudos spalvos, o jos struktūra suskeldėjusi. Kai kurių egzempliorių apatinė kamieno dalis vyresniame amžiuje smarkiai tamsėja. Jauni ūgliai paprastai būna samanų ir pelenų pilkos spalvos.

Ant šakų laipteliais išsidėstę lapai turi lygų paviršių, susitelkę ant pailgų lapkočių prie kurių jie prisitvirinę trumpais koteliais. Kiekvienas lapelis turi smailią viršūnę ir užapvalintą pagrindą. Kraštas dažniausiai dantytas, rečiau lygus. Viršutinė plokštelių pusė lygi, žalia, o apatinė – pilkai žalia, kai kurių rūšių su šviesiu vilnoniu baltu sluoksniu. Rudenį šešmukšnio lapeliai paprastai nukrenta anksti.

Priklausomai nuo rūšies, šermukšnis žydi pavasarį ir vasarą. Žiedynai – tai balsvos kekės su daugybe smulkių žiedų, skleidžiančių intensyvų, specifinį kvapą.

Vaisiai smulkūs, nuo apvalių iki elipsės formos ar pailgų uogelių. Pas mus dažniau sutinkami oranžiniai, tačiau jie būna ir balti, geltoni, rožiniai ar net rudi.

Prinoksta rugpjūtį, rugsėjį arba spalį ir dažnai lieka ant šakų iki pat žiemos. Šermukšnio uogų struktūra panaši į obuolių – viduje 5 simetriškos skiltelės su 1-2 sėkliukėmis.

Jeigu paragausite rausvų šermukšnių dar prieš šalnas – vaisiai bus aitrūs, rūgštūs ar net kartūs, tačiau po pirmųjų šalnų kartumas išnyksta ir jie tampa saldžiarūgščiai-saldūs, juos gali valgyti paukščiai, voverės ir kiti miško gyvūnai.

Šermukšnis Lietuvoje

Lietuvoje aptinkama lapuočiuose ir spygliuočiuose miškuose. Gana dažnas. Auga pakelėse, prie kirtimų. Auginamas prie namų, net ir miesšuose bei naujuose rajonuose kaip dekoratyvus augalas arba kaip vitaminingų uogų šaltinis. Išvestos veislės kurių medžiai derlingesni, uogos didesnes (iki 1.5 cm skersmens) ir mažiau karčios.

Šermukšnio nauda sveikatai

Šermukšnio uogos turi antibakterinių, diuretinių (šlapimą varančių), valomųjų ir (sutraukiančių) savybių. Juose esančio vitamino C kiekis (kurio būna iki 200 mg šimte gramų), juos verdant, sumažėja tik trečdaliu, todėl rekomenduojama vartoti šešmukšnių kompotus, džemus ir uogienes imunitetui stiprinti, kai organizme trūksta askorbo rūgšties ir sergama peršalimo ligomis. Kadaise šermukšnis buvo svarbi priemonė nuo skorbuto (liga, kurią sukelia vitamino C trūkumas). Dėl sorbozės (monosacharidas esantis šermukšnių vaisiuose) šios uogos yra natūralus cukraus pakaitalas diabetikams.

Sergant bronchitu ir plaučių ligomis, įskaitant plaučių uždegimą, padeda šviežiai spaustos sultys, sumaišytos su medumi. Dainininkai ir oratoriai vartojo šermukšnius norėdami išlaikyti elastingas balso stygas.

Svarbu paminėti, kad šermukšnio vaisiai yra nuodingi, tačiau kai kurie linkę ginčytis. Daugelyje veislių yra medžiagų kurios sukelia skrandžio problemų. Tačiau virinant pavojingas efektas pašalinamas. Taigi virtos šermukšnių uogos yra saugesnės vartojimui. Be to, patartina iš jų išimti sėklas.

Šermukšnių uogos yra puiki priemonė vitaminų trūkumui gydyti ir nuo jo apsisaugoti. Jos naudingos ir sergant mažakraujyste, fiziniu išsekimu bei peršalimo ligomis, nes juose esantys vitaminai didina organizmo atsparumą ir skatina jo gynybines funkcijas.

Senesnėse knygose rašoma, kad šermukšnis efektyvus karpų šalinimui. Norėdami tai padaryti, sutrinkite šviežias šermukšnių uogas, užtepkite ant karpos, pritvirtinkite tvarstį, laikykite per naktį, o ryte nuplaukite karpą vandeniu. Efektui pasiekti procedūrą reikia atlikti bent kelis kartus.

Ką daryti su šermukšniais?

Liaudies medicina gydymo tikslais naudoja šermukšnių žievę, žiedus, pumpurus, uogas bei lapus.

Jauno šermukšnio lapuose, žieduose bei žievėje nemažai fitoncidinių medžiagų, dėl to šių augalo dalių preparatai tinka žaizdoms, akims praplauti ar gerklei praskalauti.

Žievės preparatai naikina bakterijas, ten esančios tanidinės medžiagos padeda esant alerginės ar nervinės kilmės viduriavimui.

Iš pumpurų paruošti preparatai naikina vabzdžius bei graužikus, o žieduose esantys salicilo junginiai skatina prakaitavimą bei malšina sąnarių skausmus.

Šermukšnio uogų nauda:

Šermukšnio vaisiuose nemažai vitaminų, dėl to jį galima naudoti hipovitaminozei gydyti (patariama šermukšnių vaisius maišyti su erškėčio vaisiais, iš šio mišinio ruošti arbatą). Šviežiuose vaisiuose esančios medžiagos staigiai laisvina vidurius, tačiau termiškai apdorotos arba paveiktos šalnų šią savybę praranda. Vaisių nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, padeda esant šlapimo sistemos organų, tulžies pūslės uždegimams. Šermukšnio vaisiuose kaupiasi pektinai, kurie neleidžia žarnyne kauptis dujoms, taip pat suriša į organizmą patekusias nuodingąsias medžiagas ir neleidžia joms patekt į kraują. Švieži ar džiovinti vaisiai kramtomi sergant parodontoze (sukramtytus išspjauti, nepadauginti). Uogų sultys gali būti geriamos esant sumažėjusiam skrandžio rūgštingumui. Sutrinti šermukšnių vaisiai naudojami veido raukšles lyginančioms kaukėms.

Štai kaip rinkti šermukšnius:

Priklausomai nuo to kokiam tikslui bus naudojamos, uogos renkamos žalios arba galutinai prinokę. Prinokusios uogos atskirtos nuo kotelių, pirmiausia gali būti apvytintos ir vėliau džiovinamos ne aukštesnėje nei 6o laipsnių temperatūroje. Jei surinktos uogos nelabai švarios, dulkėtos, jas galima nuplauti valgomosios sodos tirpalu (litrui šilto vandens 1 valgomojo šaukšto sodos), nuplovus skalauti švariu vandeniu.

Tinkamai surinktos ir išdžiovintos šermukšnių uogos tamsiai raudonos arba oranžinės, labai raukšlėtos, suspaudus tarp pirštų netepa. Yra silpno savito kvapo, karčiai rūgštaus skonio. Taip laikymui paruoštos uogos tinka naudoti dvejus metus.

Kada negalima vartoti šermukšnių

• Šermukšnių uogų nenaudoti, jei padidėjęs skrandžio rūgštingumas, esama skrandžio opų, viduriuojama.
• Neprinokusių uogų kauliukuose yra ciano rūgšties, kurios didesni kiekiai yra kenksmingi ar net mirtini žmogui.
• Suvartojus didelį kiekį uogų gali pykinti.