Turinys
Nepaisant to, populiariausios išlieka tradicinės garinės pirtys, nors ir sparčiai populiarėja infrasaunos arba infraraudonųjų spindulių pirtys, taip pat mūsų kraštiečiai labai pamėgo atviras lauko pirtis (kubilus), kurios savo principu iš tiesų labai panašios į japoniškas pirtis (Onsen, Roten-buro).
Kadangi egzistuoja tiek daug pirčių tipų ir skirtingų kaitinimosi ritualų, tikrai nesunku susimaišyti ir vienoje ar kitoje pirtyje elgtis netinkamai. Todėl dabar noriu trumpai papasakoti apie tai, kaip teisingai kaitintis pirtyje. Visų pirmą, reikia šiek tiek išmanyti apie pačias pirtis, o tiksliau – suprasti kaip jos yra skirtomos.
Pirčių tipai
Priklausomai nuo palaikomos temperatūros ir santykinės oro drėgmės, garinės pirtys dažniausiai skirstomos į sausas (temperatūra 60-120°C, santykinė oro drėgmė – 5-25 proc.) ir drėgnas (temperatūra 50-70°C, santykinė oro drėgmė – 80-100 proc.).
Kiekviena šių pirčių turi savo privalumų ir trūkumų. Tradicinė garinė pirtis – tai rąstinė troba su dviem patalpomis (persirengimo ir garine). Garinėje statoma krosnis su akmenimis (tam idealiai tinka upės akmenys).
Suomiška sauna labai panaši į tradicinę garinę pirtį, nors dažnai manoma priešingai, nes saunoje garai sausi. Sauso oro šilumos laidumas ir šiluminė talpa mažesni, todėl šiuolaikinė sauna gali įkaisti iki 100-120°C. Garinėje pirtyje santykinė drėgmė didesnė, todėl galvos lygyje oro temperatūra neviršija 60-65°C. Kas geriau, spręsti gydytojams, kurie tiria pirties įtaką žmogaus organizmui. Pagrindinis saunos trūkumas tas, kad ji džiovina viršutinius kvėpavimo takus, peršti gerklę, išdžiūsta oda ir gleivinės.
Japonijoje labai populiarios lauko pirtys – vonios. Didelė medinė statinė pripildoma karšto, maždaug 45°C vandens. Ant galvos užsidėjus šaltame vandenyje sudrėkintą kepuraitę, iki krūtinės pasineriama į vandenį. Japonai tokią pirtį lanko 2-3 kartus per savaitę. Lauko pirtys (kubilai) dabar labai populiarios Lietuvoje. Tai maudynės po atviru dangumi – sveika, malonu ir smagu.
Vis labiau žavimasi infrasaunomis arba infraraudonųjų spindulių pirtimis. Jose nekaršta (40-60°C), bet kūnas įšyla labai giliai (net iki 4 cm) ir gausiai prakaituojama. Tinka net vaikams ir pagyvenusiems žmonėms.
Yra ir neįprastų, bet labai naudingų pirčių. Kartais visai neblogą pirtį galima suręsti spontaniškai įsmeigiant keletą ilgesnių pagalių prie upės ir uždengiant juos šiltnamio plėvele. Arba galima puikiai pasikaitinti maiše su beržų lapais ar džiovintais vaistiniais augalais, gėlių žiedais, arba pagulėti smėlio pirtyje. Saulėje įkaitęs smėlis puikiai sugeria jame įkasto žmogaus prakaitą.
Pirtys su vaistiniais augalais bei kitais specialiais priedais gydo artritus, reumatą, nefritus ir kai kurias ginekologines ligas. Paskui pravartu išsimaudyti jūroje. Sausų pjuvenų pirtyje kedrų pjuvenos sluoksniuojamos su vaistiniais augalais, paskui įkaitinama iki 60°C. Pjuvenos sugeria prakaitą ir tuo pačiu išskiria aromatinės ir vaistinės medžiagos.
Aromatas pirtims
Garai pirtyje kvepės, jeigu įkaitusius akmenis palaistysite vandeniu su šiek tiek alaus (3 l verdančio vandens / 50 g natūralaus alaus) arba giros. Verta išbandyti net tiems, kurie nemėgsta alaus, kadangi kvapas visai jo neprimena – pirties garai akmenis palaisčius alumi kvepia šviežiai kepta duona!
Tuo tarpu kavos mylėtojai gali vandeniu užplikyti šaukštą kavos – šis aromatas suteikia žvalumo.
Geriausia pirtyje naudoti vaistinių augalų užpilus, kurie sustiprina terapinį ir gydomąjį pirties poveikį. Daugelis naudoja eukalipto užpilą, kurio kartais pasiseka nusipirkti vaistinėje. Eukaliptas – ypatingas augalas, jo mediena nepūna, joje nesiveisia vabzdžiai. Lapai turi baktericidinių savybių, naikina bakterijas, kurios sukelia dizenteriją, difteritą ar net vidurių šiltinę.
Krienų plikalo garais galima išsigydyti bet kokią peršalimo ligą, net gripą. Šviežius ar sausus krienų lapus užmerkia karštame vandenyje, šutina pusvalandį, paskui nukošia. Vanduo pilamas ant pradžiūvusios krosnies. Kvepia lauku, dangumi, krienais ir dar kažkuo, be galo maloniu, džiuginančiu sielą.
Pirtyje turėtų būti vietos ir kitiems vaistingiems augalams – mėtoms, liepoms, čiobreliams, jonažolėms, raudonėliui, šalpusniui, vaistinei ramunėlei, šalavijui. Galima naudoti žolių mišinius. Pavyzdžiui, ramunėlių, raudonėlio ir čiobrelių arba beržo, kadagio ir liepų lapų. Kai kurie mėgėjai į šiuos pirties užpilus įdeda karčiojo kiečio. Kibirui karšto vandens reikia maždaug 70-100 g nuoviro. Svarbu nepadauginti, nes atsiras degėsių kvapas. Kiekvienas augalas veikia organizmą skirtingai:
• Eukalipto garai išvalo nosiaryklę;
• Liepos skatina prakaitavimą;
• Mėtos gerina nuotaiką, reguliuoja širdies veiklą;
• Raudonėlis gydo viršutinių kvėpavimo takų ir nervų sistemos ligas;
• Juodųjų serbentų lapai gelbsti nuo peršalimo ligų, sustiprina organizmą po gripo;
• Garstyčia (šaukštelis sausų, pakepintų miltelių) gydo peršalimo ligas pačioje jų pradžioje;
Rudenį ar žiemą visuomet galima stebuklingai nusikelti atgal į vasarą paruošiant aromatinį pirties užpilą iš mėtų, raudonėlio, vaistinės ramunėlės, liepžiedžių, šalavijų, čiobrelių, jonažolės, šalpusnio, kvapnios arbatos, tabako, barkūno, krienų lapų, eukalipto ir laurų. Atrodys, kad vidurvasarį sėdite žydinčioje pievoje. Savotiškai kvepia serbentų lapų ir jaunų ūglių užpilas.
Nuo giros ir alaus garinėje kvėpės duona: į 3 litrus verdančio vandens įpilkite 50 gramų duonos giros ar alaus.
Į dubenį su karštu vandeniu įdėkitę 0.5 šaukštelio medaus, įlašinkite 5 lašus eukalipto aliejaus ar 7-10 lašų mentolio. Šis mišinys gerina nuotaiką, gerai veikia nervų sistemą, širdį, kraujagysles.
Jei sunkiai užmiegate ir dažnai pabundate, išmėginkite čiobrelių užpilą. Migdo ir mėtų bei apelsinų aliejus. Ir atvirkščiai – pirtis su jazminais skatina smegenų veiklą ne blogiau negu kofeinas. Tačiau tonizuojančius užpilus ir aliejus geriau naudoti iš ryto.
Džiovintų augalų galima padėti ant pirties gultų. Ypač tinka juodųjų serbentų, šalavijo, eukaliptų lapai ar smulkūs eglišakiai. Išmirkę jie skleidžia puikų kvapą.
Augalų mišinį suberkite į emaliuotą puodą, užpilkite verdančiu vandeniu ir pastatykite ant stiprios ugnies. Kaip vanduo užvirs, ugnį sumažinkite, o puodą uždenkite rankšluosčiu. Taip verdama apie valandą, paskui išpilstoma į butelius, sandariai uždaroma ir laikoma šaldytuve. Taip paruoštą nuovirą galima laikyti net 1.5-2 mėn. Žinoma, vertingiausias šviežias nuoviras. Kad garinėje nuoviras nesmirdėtų degėsiais, ant akmenų pirmiausia užpilkite truputį vandens, paskui nuoviro, paskui vėl vandens ir vėl nuoviro.
Kaip teisingai vanotis pirtyje?
Tinkamai atsipalaiduoti ir pilnai patirti visus pirties malonumus padeda gerai atliktas vanojimas. Ne kiekvienas gali gerai išperti, tačiau tikras meistras kūną vanoja taip, jog norisi dar ir dar.
Apie vantų gaminimą jau esu rašęs (jos gaminamos ne tik iš ąžuolo, beržo, bet yra ir įdomesnių vantų, pavyzdžiui vanta iš didžiosios dilgėlės gali sudominti ieškančius naujų potyrių), tačiau šį kartą noriu plačiau pasakoti apie tai kaip teisingai vanotis pirtyje. Čia yra keletas dalykų kuriuos būtina atsiminti, tad pradėsiu nuo pat pradžių.
Jeigu vanta šviežia, ja periamasi iš karto – nešutinama, kad neištižtų. Sausą vantą pirmiausia reikia 10-20 min. pamirkyti šaltame vandenyje, paskui 1-3 min. – karštame. Labai sausa vanta šutinama ilgiau. Į dubenį įpilama karšto vandens, pamerkiama vanta ir uždengiama kitu dubeniu. Arba suvilgoma karštu vandeniu ir 1-3 sek. įkišama į krosnį arba guldoma ant karštų akmenų. Būtina nuolat vartyti ir kratyti, kad vanta neapdegtų. 2-3 kartus pakartoję, turėsite puikią vantą.
Vanoti galima ir save, tačiau visuomet į pirtį geriau eiti dviese, nes periamas asmuo turi gulėti ir tinkamai atsipalaiduoti. Vantą reikia laikyti su pirštinėmis, nes gerai perint be pirštiniu ant delno greitai atsiranda vandeningų pūslių. Perti moka ne kiekvienas, tai tikras menas. Yra keletas “auksinių” taisyklių, kurių būtina laikytis:
1.Vanta turi būti drėgna, nuolat drėkinkite ją šiltame vandenyje.
2.Vanojama švelniai, vanta turi vos liesti kūną.
3.Jei garinėje labai karšta (daugiau nei 60° C), periama atsargiai, nes garai gali smarkiai nudeginti odą.
Pėrimas suaktyvina kraujotaką odoje ir gilesniuose audiniuose. Pagerėja kraujotaka, limfos nutekėjimas. Lapuose ir šakelėse esantys eteriniai aliejai, pagerina medžiagų apykaitą, apsaugo nuo ankstyvo odos senėjimo.
Vanojimo technika
Yra keletas pėrimosi būdų, vanojimo meistras visuomet žino kaip tinkamai pradėti ir maloniai užbaigti šią procedūrą.
Glostymas vanta
Vienas žmogus gulasi ant pilvo ir ištiesia rankas prie šonų, kitas dviem vantomis “glosto” kūną, keletą kartų neskubėdamas braukia nuo pėdų iki kaklo ir atgal. 
Jei pirtyje labai karšta, temperatūra aukšta, braukdami nuo pėdų iki galvos ir atgal neatitraukite vantų nuo kūno. Atgal vantas lygiagrečiai braukite abiem šonais, paskui nuslįskite klubais, šlaunimis, blauzdos raumenimis ir pėdomis. Pakartokite 2-3 kartus.
Paskui vantos kilstelimos, “pagriebiama„ karšto oro ir prispaudžiama 1-3 sek. prie juosmens. Tai vadinamasis kompresas. Jis ypatingai tinka, kai sergama radikulitu, skauda juosmenį fizinio krūvio.
Kai skauda juosmens – kryžmens srityje, abi vantos dedamos ant juosmens ir trumpais judesiais braukoma skirtingomis kryptimis: viena vanta link pėdų, kita – link pakaušio. Tas pats pakartojama ant menčių ir kelių. Viskas iš eilės kartojama 4-5 kartai. Svarbu, kad vantos viršūnėlės liestų odą. Jeigu garinėje temperatūra labai aukšta ir karštis nepakeliamas, braukiama, vantos neatitraukiamos nuo kūno. Deginimą gerai numalšina vėsiame vandenyje sudrėkinta vanta.
Čaižymas vanta
Čaižoma greitais judesiais vantos viršūnėmis. Iš pradžių visomis kryptimis čaižoma nugara, paskui dubuo, šlaunys, blauzdos, pėdos ir taip maždaug 1 min. Procedūra baigiama “paglostymu”, bet “glostoma” greičiau ir energingiau negu pradžioje. Paskui gulamasi ant nugaros ir visi pėrimosi etapai kartojami.
Plakimas vanta
Vanta pakeliama į viršų, pagriebiamas karštas oras ir pasirinkta kūno dalis paplekšnojama 2-3 kartus. Plakimas derinamas su kompresu, vanta vėl atitraukiama, kad pagriebtų karšto oro ir 2-4 sek. prispaudžiama prie kūno. Taip kartojama, kol išperiamas visas kūnas.
Vėdavimas vanta
Lengvai vėduodami vos lieskite vanta kūną, keletą kartų pavėduokite išilgai kūno nuo kojų iki galvos ir prie šonų. Procedūra labai maloni, jaučiamas karštas vėjelis.
Jei reikia, kad kūnas įšiltų labiau, dažnai pakelkite vantą aukščiau, kur oras karštesnis, ir papurtykite. Įšilusią vantą 2-3 sek. prispauskite prie juosmens, paskui menčių, pėdų ir kelių sąnarių. Pakartokite. Jeigu labai karšta, retsykiais atvėsinkite vantą vėsiame vandenyje.
Ištrynimas vanta
Pėrimas jau eina į pabaigą. Viena ranka vanta laikoma už koto, o kita švelniai spaudžiant lapuotą vantos dalį ištrinamas visas kūnas. Masažuojama visomis kryptimis, o alūnės – išilgai. Po ištrynimo gali svaigti galva, todėl kelkitės neskubėdami, atsargiai.
Teksto komentarai