Senolių išmintis byloja, kad artėjant Joninėms visi augalai įgauna stebuklingų galių. Ne veltui per Jonines moterys žoliaudavo, rinkdavo vaistinius augalus, pindavo vainikus. Šiais laikais vis dažniau vaistažolių išsiruošiame ne į pamiškę, bet į artimiausią vaistinę. Siūlome kompromisą – vaistažoles rinkite savo sode ar darže.
Ne, jų nereikės specialiai sėt ar sodinti, tik rauti…. Ar žinote, kad nemažai laukinių žolių bei daržo piktžolių — valgomi arba vaistiniai augalai, kurie gelbsti nuo ligų ir stiprina organizmą?
Svarbu: tai nėra patarimas ragauti vieną ar kitą čia aprašomą žolę. Vaistiniai augalai kaip ir betkuris kitas vaistas naudojamas netinkamai gali sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Dalinuosi šia informacija norėdamas skatinti žingeidumą bei kviečiu plačiau savarankiškai pasidomėti mūsų krašto augalais.
Baltoji balanda (Chenopodium album) labai dažnas augalas, auga daržuose, laukuose, soduose, šiukšlynuose, dykvietėse. Stiebas status, briaunotas, šakotas. Lapai rombo formos, lygiakraščiai arba netaisyklingai dantyti. Žydi liepos – spalio mėn. labai smulkiais žalsvais žiedeliais.
Vaistams naudojamos peržydėjusių balandų viršūnės, žolė, rečiau sėklos. Žaliava vartojama šviežia arba džiovinama. Baltoji balanda gerina virškinimą, lengvina atsikosėjimą, tonizuoja ir stiprina organizmą. Ji tinka, kai sergama avitaminoze, viduriuojama, išsekus po sunkių ligų. Jauni lapai ir ūgliai tinka salotoms, sriuboms, jų skonis panašus į špinatus. Galima gerti balandos arbatą, sumalti ir valgyti košelę su medumi, džiovintų balandų pabarstyti ant patiekalų.
Vaistinėms agurklėms (Borago officinalis) ypač patinka drėgna ir derlinga žemė. Ji labai dažna mūsų išpuoselėtuose soduose ir daržuose, o gamtoje reta. Stiebas status, šakotas. Lapai pailgo kiaušinio arba lanceto formos, sultingi, agurkų skonio. Žydi birželio-liepos mėn. smulkiais melsvais žiedeliais. Agurklės pjaunamos kai žydi ir išdžiovinama. Jos reguliuoja širdies veiklą, skatina šlapimo išsiskyrimą. Nuoviras vartojamas kai sergama inkstų ir kepenų uždegimu, reumatu, tulžies pūslės ir inkstų akmenlige.
Dirvinis asiūklis (Equisetum arvense) — viena iš bjauriausių sodo piktžolių, kurios dažnai neveikia net stipriausi herbicidai. Dauguma sodininkų mano, kad asiūkliai auga tik rūgščioje žemėje, bet tai netiesa. Jie puikiai jaučiasi ir šarminėje dirvoje. Pavasarį iš giliai į žemę įsiskverbusios šaknies asiūklis išaugina apie 20 cm aukščio sporines varputes. Tai šviesiai rudi arba rausvi ir sunarstyti stiebeliai, žydi balandžio – gegužės mėn. Paskui užauga stiebai. Jie pjaunami visą vasarą. Asiūklis gydo širdies, kepenų ligas, juo valomas organizmas kai apsinuodijama švinu. Jo negalima vartoti ilgai ir dideliais kiekiais, nes gali pažeisti inkstus.
Varputis (Elytrigia repens) — sodininkų košmaras. Jų šakniastiebiai renkami anksti pavasarį arba vėlų rudenį, kai juose daug krakmolo. Nuplaunama tekančiu vandeniu ir išdžiovinama. Išdžiūvę šakniastiebiai šviesiai gelsvi, bekvapiai ir saldoki. Varputis varo šlapimą, lengvina atsikosėjimą, stabdo kraujavimą ir skatina prakaitavimą.
Liaudies medicina varpučiu gydo reumatą, podagrą, odos ligas.
Vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupatoria) paplitusi grioviuose, pakelėse, krūmymuose ir, žinoma, mūsų daržuose. Lapai sudėtiniai, į viršūnę mažėjanty, iš abiejų pusių apaugę švelniais plaukeliais. Žydi liepos — rugpjūčio mėn. geltonais žiedeliais. Žolė pjaunama kai žydi.
Dirvuolės arbata stiprina organizmą, skatina šlapimo išsiskyrimą ir malžina skausmą. Taip ji slopina uždegimą, gydo skrandžio, tulžies, kepenų ligas, reumatą, tonizuoja. Ja skalaujama gerklė ir opėta burna. Pavilgai gydo sunkiai gyjančias žaizdas ir skaudulius.
Paprastoji garšva (Aegopodium podagraria) ypač nemėgstama soduose, jos herbicidai taip pat neįveikia, nes požeminiai šakniastiebiai labai ilgi ir bent vienas gabalėlis visuomet lieka sveikas.
Žydi vasarą smulkiais baltais arba rausvais žiedeliais. Vaistams vartojama žolė arba lapai, rečiau šaknys. Garšvos nuoviras slopina uždegimus, malšina skausmą, gerina virškinimair skatina šlapimo išsiskyrimą. Liaudies medicinoje juo gydomas reumatas, podagra, inkstų ir šlapimo pūslės ligos. Lapų sultys geriamos kai sergama kvėpavimo takų, virškinamojo trakto, inkstų, šlapimo pūslės ir šlapimtakių ligomis, svaigsta galva. Šviežia augalo košelė gydo žaizdas, malšina sąnarių skausmus
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale) žydi balandžio – gegužės mėn. Vaistams naudojamos kiaulpienių šaknys, jos kasamos anksti pavasarį arba rudenį. Šaknų sultimis arba užpilais gydomi medžiagų apykaitos sutrikimai, tulžies pūslės ir inkstų akmenligė, geltligė, odos ligos, egzema. Kiaulpienių lapai ir žiedai valgomi. Užsienyje kiaulpienės auginamos laukuose kaip salotos, o jų lapai arba visa skrotelė, nupjauta prie šaknies kaklelio, yra ypatingas delikatesas. Lapai nuplikomi karštu vandeniu, skrotelės verdamos arba troškinamos ir valgomos kaip garnyras. Smulkintų šviežių lapelių dedama į pavasarines salotas.
Rūgtis takažolė (Polygonum aviculare) taip pat labai dažna daržuose, bet paguodžia tai, kad ji lengvai išsirauna. Stiebas gulsčias, šakotas, lapai smulkūs ir apvaloki. Žydi visą vasarą balsvais smulkiais žiedeliais. Pjaunama, kai žydi (galima ir išrauti), paskui sudžiovinama.
Arbata stabdo kraujavimą, spartina kraujo krešėjimą, gydo uždegimus ir virškinamojo trakto ligas, mažina kraujospūdį. Nuoviras tirpdo inkstų ir šlapimo pūslės akmenis, gerina plaučių veiklą. Sutrinta žalia takažolė gydo sumušimus ir žaizdas, jos galima pakramtyti arba nuoviru skalauti burną, kai sergama paradontoze.
Trikertė žvaginė (Capsella bursa pastoris) atpažinsite iš aukštai virš lapų skrotelės iškylančiais žiedynais, kur vėliau susiformuoja trikampės sėklų dėžutės. Vaistams pjaunamas visas augalas Žvaginės nuoviras stabdo kraujavimą, juo gydomos inkstų, kepenų, šlapimo pūslės ligos. Šviežią skrotelę galima valgyti, dėti į troškinius ir salotas.
Teksto komentarai