Augalai

Indinė morinda

Augalas indinė morinda

Indinė morinda (Morinda citrifolia) kilusi iš pietryčių Azijos, plačiai paplitusi Indijoje ir Ramiojo vandenyno salose. Tai krūmas, rečiau medis (iki 6 m aukščio). Gerai auga smėlio ir uolėtose žemėse, nebijo sausrų, druskų pertekliaus, kalkių, gali augti lavoje. Lapai dideli, paprasti ir blizgantys, tamsiai žali su giliomis gyslomis. Žiedai smulkūs, balti.

Indinės morindos vaisiaiMorindos (Noni) vaisiai ovalūs, dažniausiai 4-7 cm ilgio, su daug sėklyčių, užsienyje vadinami noni. Jie labai panašūs į bulves su daug akučių. Iš pradžių žali, o prinoksių odelė beveik permatoma, gelsva arba žalsva. Valgomi, bet kartoki. Prinokę vaisiai išsiskiria stipriu pelėsinio sūrio kvapo. Ne veltui kai kurios Azijos tautos morindas vadina „sūrio medžiu“. Ramiojo vandenyno salų gyventojams noni – pagrindinis maisto šaltinis. Vaisiai valgomi švieži, sūdomi, kepami ir verdami. Šilto klimato šalyse morindos pradeda derėti jau 1,5 metų amžiaus ir per mėnesį subrandina po 4-8 kg vaisių (augalas žydi ir dera be pertraukos visus metus).

Jauni morindų lapai taip pat valgomi kaip daržovės. Sėklos kepamos, iš žievės ir šaknų gaminami dažai. Be to, jos auginamos kaip atraminiai augalai vertingų vijoklių plantacijose arba saulei užstoti, ypač kavamedžių ūkiuose.
Morindų auginiai lengvai įsišaknija vandenyje. Jose gyvena ypatingos skruzdėlės, kurios šakose suka lizdus ir kartu apsaugo augalus nuo kenkėjų. Vaisius labai mėgsta kai kurie šikšnosparniai.

Indinė morinda (medis)
Noni augalas

Per sezoną tręšiama tris kartus – anksti pavasarį, po žydėjimo ir nuėmus derlių. Pavasarį paberiama azoto trąšų, po žydėjimo ir derliaus nuėmimo – kalio ir fosforo trąšų. Palaistyti (jeigu sausa) užtenka kartą per mėnesį, bet vandens negailėti. Genima kartą kas 5-6 metai, vasarą po žydėjimo arba anksti pavasarį. Išpjaunami silpni, sausi ir seni (senesni kaip 5 m) ūgliai. Po žemais svarainiais priauga daug piktžolių, jas sunku iškrapštyti dėl dygliuotų svarainių šakų. Pravartu svarainius storai mulčiuoti arba pakrūmes užkloti juoda austine plėvele – tai sulaiko piktžoles.

Rūšiniai svarainiai dažniausiai dauginami sėklomis, retos veislės ir hibridai – auginiais ir kero dalimis.
Sėklos daigios 2-3 metai, geriausia sėti šviežias sėklas rudenį tiesiai į dirvą arba į dėžutes (jos per žiemą paliekamos lauke). Jeigu sėjama pavasarį, žiemą 2-3 mėn. sėklos stratifikuojamos drėgname smėlyje 0-30C temperatūroje (tinka apatinė šaldytuvo lentyna).

Auginiai geriausiai įsišaknija vasarą (birželio mėn.), nešildomuose šiltnamiuose. Labai retos ar vertingos veislės įskiepijamos į rūšinį svarainį. Skiepijama pavasarį arba akiuojama ankstyvą rudenį. Poskiepiams taip pat tinka kriaušės, šermukšniai, cidonijos. Ir atvirkščiai, rūšiniai svarainiai naudojami kaip poskiepiai kai kurioms kriaušėms, obelimis, sodiniams šermukšniams. Sode svarainiai dera su žemaūgiais migdolais, lanksvomis, forzitijomis ir magnolijomis.

Noni vaisius
Indinės morindos vaisius

Apie autorių

Justinas Pakalnis

Justinas Pakalnis

Negaliu tiksliai pasakyti, kada mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti žolininku. Dar vaikystėje senelis visuomet pasiimdavo drauge į laukus kur jis kantriai pasakojo man apie kiekvieną žolelę, o aš įdėmiai klausydavau. Vakarais rišdavome surinktas gėrybes į pundelius ir kabindavome šiaurinėje trobos pusėje esančioje verandoje.

Teksto komentarai

Komentuoti

Reklama

Reklama