Viksvuolės priklauso viksvinių (Cyperaceae) šeimai. Šiuo metu žinoma apie 600 rūšių viksvuolių, daugiausiai paplitusių tropikuose ir subtropikuose. Tai daugiametės ir vienmetės žolės. Žiedynai puokštės arba sudėtinio skėčio pavidalo.
Tai vandens augalai, todėl jų poreikiai gana specifiniai, ir priežiūra nėra labai paprasta.
Viksvuolės auginimas ir priežiūra
Namuose dažniau auginamos pražangialapės, padrikosios ir grakščiosios viksvuolės.
Pražangialapės viksvuolės (Cyperus alternifolius L.) kilusios iš Madagaskaro. Užauga iki 1.7 m aukščio, lapai linijiški, aštrūs, iki 25 cm ilgio ir 1 cm pločio. ‘Variegatus’ veislės viksvuolių lapai margi, bet pertręšus pažaliuoja.
Padrikosios viksvuolės (Cyperus albostriatus Vahl. sin. Cyperus diffusus) kilusios iš Pietų Afrikos. Jos žemaūgės, užauga iki 50 cm aukščio. Plačiais lapais ir gelsvais žiedais, nemėgsta stovėti vandenyje, vasarą į lauką išnešti nepatariama.
Grakščiosios viksvuolės (Cyperus gracilis R.Br.) žemaūgės, užauga vos 30 cm aukščio.
Intensyvaus augimo periodu (pavasarį ir vasarą) vazoną su papiruso augalu iki pusės panardinkite į indą su vandeniu. Viso vazono panardinti negalima, nes pradės pūti šaknys.
Vandenį inde būtinai keiskite 2 – 3 kartus per savaitę. Žiemą vazoną su augalu išimkite iš vandens ir laistykite saikingai.
Viksvuolės puikiai auga gerai apšviestose, saulėtose, vėdinamose patalpose. Gali augti ir pusiau pavėsyje. Jeigu gėlė augina mažai stiebų, o lapai tampa gelsvai rudi, jai trūksta šviesos. Tuomet perkelkite viksvuolę į šviesesnę vietą.
Jos nepakenčia staigių temperatūrų svyravimų. Tinkamiausia 10-20°C temperatūra. Žiemą ji neturi nukristi žemiau 10°C. Kaip ir kitus kambarinius augalus, viksvuoles reikia tręšti. Tinka trąšų tabletės, kurias reikia įspausti į žemę, taip pat įprastos skystos, kambarinėms lapinėms gėlėms tręšti skirtos trąšos. Pavasarį ir vasarą tręšiama kas dvi savaitės; žiemą galima ir netręšti.
Viksvuolių dauginimas
Dauginama kero dalimis ir lapų kuokštais su 5 cm ilgio kotu (lapeliai patrumpinami dviem trečdaliais). Taip paruoštas lapas pamerkiamas į šiltą (apie 25 – 30°C) vandenį, lapelių pagrindas turi nuolat mirkti. Netrukus išauga šaknys ir naujas stiebas.
Viksvuoles galima dauginti ir sėklomis. Jų negalima užberti. Daiginama šiltai ir drėgnai, sėklytės nuolat purškiamos. Jauni augalai persodinami labai atsargiai. Viksvuolėms tinka įprasta neutrali daržo žemė (pH 6.0-6.5). Tinka ir priemolis, kuris ne taip greitai suyra nuo vandens. Į žemių mišinį galima pridėti medžio anglies gabaliukų. Tinkamai prižiūrimos viksvuolės palyginti sparčiai auga, todėl jas kasmet reikia persodinti į vis didesnius vazonus.
Kenkėjai ir ligos. Viksvuolių lapų galiukai ruduoja, jeigu kambaryje per sausas oras, per kietas arba per rūgštus vanduo. Sausame kambaryje viksvuoles apninka voratinklinės erkės ir tripsai, kurie naikinami insekticidais.
Išsekusius, per sausai ir šiltai laikomus augalus gali užpulti ir skydamariai. Jie dažnai įsiveisia žalių augalo žiedų skėčio viršuje. Skydamarius kruopščiai nuvalykite degtinėje pamirkytu skudurėliu, paskui augalą nuplaukite švariu vandeniu. Jeigu nepadeda, naudokite insekticidus.
Pasaulyje labiausiai žinomos papirusinės viksvuolės (Cyperus papyrus L.), augančios Nilo upės pakrantėse ir Viduržemio jūros šalyse. Senovės tautos (graikai, romėnai, egiptiečiai) ant papiruso juostelių rašydavo įvairius raštus. Taigi viksvuolės – popieriaus pirmtakės. Pirmieji papirusai su tekstais graikų kalba buvo rasti 1752 m. Herkulanume (Italija) ir 1778 m. Egipte. Išvertus iš egiptiečių kalbos, papirusas reiškia upės dovaną.
Papiruso augalas buvo auginamas kaip kultūrinis augalas. Viksvuolės stiebai valgomi, iš jų gaminami audiniai, apavas, plaustai, luotai dembliai.
Sakoma, jog papirusinės viksvuolės Nilo pakrantėse sudaro net 3-4 metrų aukščio ištisines sienas. Kai kurios šių augalų šaknys ir storas šakniastiebis įsišaknija pelkėtuose krantuose ir juos sutvirtina, kitos šaknelės plaukioja vandenyje.
Teksto komentarai